BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Because Race is my Life, baby!

Liepa 23rd, 2015 Worldskicker Posted in Be temos |

Žinot, kaip būna, kai susidedi daiktus, pasakai, draugam, kad paskambinsi, atiduodi buto raktus ir išvažiuoji kur nors, kur net negalvojai, kad būsi? Nežinot? Na, tai taip būna. Kaip spalvotam kine, taip sakant. Bet tikrai tikrai būna. Man taip buvo porą kart, vieną kartą šiek tiek šiltesni kraštai, kaip Kipras, o štai va kitą - kiek šaltesni kraštai bet vidinė laimė ir ….Kaunas.

Ne ne, aš tikrai nehiperbolizuoju to viso vidinės laimės jausmo, nes jis tikrai toks yra, velniai griebtų! Kažkaip praėjus „Eneos 1000 km“ lenktynėms ir emocijoms po truputį sulindus ir susidėjus į savo vietas lentynose, rodos, galiu žingsnis po žingsnio papasakoti, ką reiškia tas jausmas, kai atidavus visą širdį (nepriklausomai nuo to), kokio ana dydžio, matai komandos šampano purslus ant scenos…

Tai kažkas panašaus, kai vaiko noras būti kosmonautu išsipildo. Arba kai mergina, kuri mokykloj sėdėjo pirmam suole, nešiojo kabes and dantų ir laisvalaikiu (jeigu galima taip pavadinti) darė pusės klasės namų darbus, po 5 metų į klasės susitikimą grįžta iš Milano, kur jai pabodo būti modeliu ir ji tiesiog pradėjo savo verslą. Vos ne kaip SEL’o dainoj.

Čia net gal ir sodininko džiaugsmas, kai ’super-duper-ohoho’ augalas, kuris žydi vieną kartą per metus, prieš tavo akis išskleidžia žiedą. Kad ir toms penkioms minutėms.

Čia būtent ir yra vidinė ramybė, kuriai pasiekti atiduodi be galo daug. Neužtenka nusipirkti ‘teleloto’ bilietuką ir netkėtai laimėti kapšą pinigų….tai - tiesiog per lengva. Iš nieko, kas lengva, neišauga toks smagus rezultatas ir toks geras jausmas, kaip dabar.

Bet (juk jau žinot, aš be “bet” - ne aš)… Ar galit įsivaizduoti, kai per 10 valandų lenktynes, likus kokiai valandai ir beveik jau jaučiant šampano gurkšnį burnoje, viskas dingsta?….Dėl technikos, vairuotojo, mechaniko, oro ar kokio nors teisėjo klaidos? Ar jūs galit įsivaizduoti, kaip jaučiasi komanda, įdėjusi į visa tai ne tik savo laiką, bet ir šiaip, visą save, su savo nuomonėm, kaprizais, siekiais, emocijom ir mintim?

Ar jūs galit įsivaizduot, kaip jaučiasi tas sodinininkas, kuris savo ‘ohoho’ augalo pražystant laukė 4 metus ir 364 dienas, o tada jo bobutė vakare netyčiukais pamiršo uždaryti “fortkę” ir anas vargšas peršalo… Jūs galit nutuokti, koks apmaudas užvaldo?..

Bet taip…tikrai taip… it’s racing baby…kažkaip tikiu, kad be tokių nelemtų pralaimėjimų ir be sunkių lenktynių, kuomet iš trasos važiuodamas namo net nenori nieko kalbėti, girdėti ar matyti,…be tokių akimirkų, mieli mano, vidinės laimės nebus.

Va taip va.

Kiek įkvėpta ir ką tik teigiamai išsikrovusi,

Šponkė

Patiko (0)

Rodyk draugams


Leave a Reply