BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kai stereotipas tampa priežastimi

Balandis 26th, 2018 Worldskicker Posted in Be temos No Comments »

Šiandien toks ketvirtadienis, kai parako „užpakaly” daugiau, negu reikia, o motyvatorius darbui - pro ausis garo pavidalu trykštantis pyktis. Kai jau jauti, kad tuoj tuoj perdegsi, laikas žengti atgal.

Šiandien dar ir tas ketvirtadienis, kai suvoki, jog dar tris straipsnius į priekį rašysi „iš reikalo”, rašymą „iš malonumo” pakeis stiprus keptuvės smūgis į rodomąją kompiuterio sritį „vaizduoklį”. Taigi, šiandien ta diena, kai turėjau kažką parašyti sau… arba parašyti sau. Ne iš reikalo.

Pakeliui į darbą galvojau apie stereotipus. Žinote tą anekdotą apie „išsišokėlį” „BMW”, kuris buvo apspjautas vien dėl to, kad štai sau netikėtai stovėjo priparkuotas teisingai ir tokiu būdu tapo išsišokėliu kitų „Baisia Mundrų W” tarpe? Tai puikus pavyzdys į stereotipus kitaip, iš tų pusės, kurie mėgaujasi vienu ar kitu susiformavusiu automobilio įvaizdžiu.

Tai toli gražu ne pirmas ir ne antras kartas, kuomet rašau apie stereotipus: jau rašiau ir apie neigiamą pusę, ir apie „susiek vairuotoją ir automobilį”, ir eksperimentus su klevo lapais ir „BMW” atlikinėjau… BET. Yra toks „BET”, kad visgi įtariu, kad, turbūt, yra žmonių, kurie perka viena ar kitą automobilį dėl jo turimo įvaizdžio ir pasyviai transliuojamos žinutės. Tikrai ne visi ryte atsikėlę sugalvoja, kad nori pabūti „Don Kichotais” ir nubėgę į automobilių saloną perka „BMW” „kregždę”, po to mojuoja kalavijais prieš vėjus ir visomis išgalėmis pasaulyje siekdami įrodyti, kad tai - šeimyninis automobilis, o ne „koks tais nachalo” bolidas.
Taigi, kažkaip tikiu, kad yra visai DAUG tokių, kurie būtent perka ne konkretaus gamintojo modelį, o jo įvaizdį ir stereotipą. Mėginsiu išskirti kelis esminius.

„Einu prieš sistemą”: kol jūs nekenčiate ‚bemvų‘, aš jį vairuosiu. Ir statysiu bet kaip. Ir bobutės per perėją nepraleisiu. Ir vairuosiu dviem pirštais. Ir čioles kabinsiu. Ir posūkių nerodysiu. O kodėl turėčiau? Jūs mane ir taip jau laikot nachalu: tai kam draskytis ir vargti?

„Gyvenimas pagal grafiką”, arba „Aš studentas ir man „Toytą Auris” mama paskolino, kol baigsiu universitetą. Tada pirksiu „Toyotą Avensis”, nes vis tiek šeima, į sodą, pas jos tėvus, pas mano… .Patogiau taip. O ir ekonomiška, ištverminga, sakė į servisus mažai grįžta… kaip ne sidabrinę pirksiu? Tai tik sidabrinę! O jų ir kitokių gamina? Taigi, šerife, nebauskit, perstatysiu kur galima stovėti,… studentas, supraskit…. mama paskolino”… Tai, ką esu pavadinusi „štampofkėmis” ar automobiliais be charakterio - puikiai tinka čia. Ši kategorija žmonių, turbūt, mane skaudina labiausiai, nes jų skiriamasis bruožas - frazė „man tai tik transporto priemonė” ir tada galinė sėdynė nusėta bananų žievėmis, popieriukais, tuščiais puodukais, o kišenėje seniai gyvena peliukas Džeris… Ir pirmiausia po savęs tokią netvarką palieka laikinieji naudotojai, o po to - vaikai.

„Ir į darbą, ir į sodą…” jie važiuoja ne su „Škoda”. Nepatikėsite, pasidairiusi supratau, kad čia - stabiliai gyvenančio žmogaus stereotipas, kuris siekia komforto visur ir visada. Normalaus, vokiško komforto mylėtojai tikrai turi sodą ne tokį, kokį įsivaizduojate jūs: be ridikėlių, burokėlių ir bulvių, o su darbo kambariu „sodo namelyje”, biliardo stalu rūsyje ir oranžerija ketvirtame sodo „namelio” aukšte. Tai ramaus verslininko, solidaus sodininko stereotipas, kurį išpildo „Mercedes Benz”. Per jaunas už vairo atsisėdęs pyplys atrodys kaip bolidą pavogęs iš tėčio. „Mužikiškos” išvaizdos vyriškis primins to solidaus sodininko vairuotoją - apsauginį, o moteris už vairo greičiausiai bus kažkokios privačios gydymo įstaigos skyriaus vedėja. Bet taip jau yra: nenori jaustis „pacanu” - pirk „mersą”.

„Bijau aukščio”, arba „nelakstau, bet apsidrausiu”. Pirmas dalykas, kurį apie savo automobilį šio stereotipo atstovai pasakytų - „bet jis saugiausias”, nors iš tikrųjų klausimas buvo apie kumeliukų skaičių po kapotu. Niekas jų nekaltina, neužsipuola, neklausia „kodėl”, o jie jau teisinasi. Paprastai tai „Audi A4 Avant” ir „Volvo” automobilių turėtojai. Tiesa, priešingai nei „gyventojai pagal grafiką”, jie kaip ir obelis laiku dažo rudenį, taip ir automobilius prižiūri tvarkingai ir pedantiškai, kuro korteles susidėdami pagal abėcėlę. Jie tiesiog gyvena sau ir nelabai linkę, kad jiems kažkas trukdytų: netrukdo tau, netrukdyk ir jiems.

„Išsišokėlio” stereotipas. Čia telpa visų mūsų Eleonoros, ir visi tie unikalūs bolidai ir pagaminti vienetai, kurie visiems lygiai taip pat jų siekiamybė ir baimė viename. Išsišokėliais galima pavadinti visus, kurie su kabrioletu nusiėmę stogą važiuoja žiemą pasivėžinti, kai už lango kokie - 15 (su kepure, žinoma). Čia ir tie, kurie gyvendami kaime, kur arčiausias asfaltuotas kelio ruožas yra laiptas prie „krautuvės”, turi iki maksimumo sužemintą „Nissan GTR”. Čia tie, kurie važiuoja mieste su „Honda Civic” be galinio buferio arba, nežinau, su kitos spalvos durimis ir taip važinėja kokius tris mėnesius, nes „vis dar dažau”, o išeidami iš namų rankas sukiša į tepalą, kad jos nebūtų per švarios. Čia ir tie, kurie dieduko „VAZ” paverčia meno kūriniu ir visi tie, kurie vaikystėje turėjo visą sieną, nuklijuotą plakatais, ir galiausiai randa būdą, kaip perkelti paveiksliuką į gatvę. Man - tai pati jaukiausia žmonių grupė. Kad ir kiek atrodytų juokingai kartais, tai tikra aistra, kuria jie nori didžiuotis

Rodyk draugams


Grinčas laužo standartus: burbame vasarį

Vasaris 21st, 2018 Worldskicker Posted in Be temos No Comments »

Gerai. Nors, ne: nieko čia gero. Apsileidimas aukščiausio lygio, kaip ir su ta nelabai net planuojančia išeiti žiema. Kol kasdien bandai save įkvėpti ryte dar būdama lovoj pasakai sau: „liko 7 dienos iki pavasario”, žiema pasako „iššūkis priimtas”, ir belieka pridurti „kalendorinio…kalendorinio pavasario….ir kokių 60 dienų iki tikrojo”. Atsidūsti, susirauki ir supranti, kad tada, turbūt, ir Grinčui pasirodyti dar nėra vėlu. Taigi, pabambėkime.

Kaip ir visada, vienas skaitomiausių portalų Lietuvoje organizavo metų geriausių rinkimus. Žinoma, kaip ir visada, Grinčo nuomonė buvo apeita ir jo įžvalgos liko neįvertintos. Tad nieko nelieka, kaip išsiburbėti.

Metų renginys. „DHL Rally Elektrėnai 2017″, vienareikšmiškai. Kokie dar Grinčo privatūs interesai? Palaukite, jeigu to populiaraus naujienų portalo rinkimuose sportininkas garsiai gali balsuoti už save ir būti pats sau fainas, kodėl Grinčas negali balsuoti už savo renginį? Ir šiaip šį renginį savo įskaitiniu čempionato etapu pasirinko Lenkijos PZM (federacija). Taip, tai ta pati šalis, į kurią tautiečiai (ir nekurie Seimo nariai) važiuoja apsipirkti per vasario 16-ąją. Taigi, vertinant šiuos faktus, šalies nuomonė ir pripažinimas yra tikrai svarbus. Be to, Grinčas labai ruošėsi Kalėdų pavogimui ir neturėjo kada trankytis po kitus renginius. Taigi, vienareikšmiškai, šis renginys pats geriausias.

Metų lenktynininkas. Grinčas laužo standartus ir nerenka geriausių tik 2 milijonų mastu. Todėl metų lenktynininku tampa Gepardas iš „Formula E” reklamos. Medalis, žinoma, bolido kūrėjams ir inžinieriams - aplenkti tokį žvėrį, „milimetrais” tikras XXI amžiaus pasiekimas, dievaži. VAU. Tiesiog progresų progresas. Reklamą žiūrėjau du kartus vien dėl gyvūno elegancijos, tada pagalvojau, kad neatkreipiau dėmesio kaip ta formulytė atrodo ir teko žiūrėti trečią kartą. Bet ir trečią kartą mačiau tik Gepardą, kuris, greičiausiai, net nežinojo, kad lenktyniauja. Vis dar nepamenu, kaip ta formulytė atrodo su visais savo aerodinaminiais sprendimais.

Metų autosporto veidas. Ot ir pritarsiu visiems dėl Vaidoto Žalos. Visom prasmėm, jis tikras Lietuvos automobilių sporto veidas pasaulio veidrodyje: nuoširdus, prisisotinęs vitamino D, skolijantis visiems ratus, svajojantis, pavargęs ir besišypsantis, vis dar tikintis, kad „viskas bus gerai”, dirbantis ir besistengiantis. Visai kaip Lietuva, tiesa?

Perspektyviausi lenktynininkai. Negalima išskirti vieno: čia turbūt papultų visi tie, kurie per kalendorinius metus mėgino viena ar kita forma pasprukti nuo „šerifų” visame pasaulyje. idijotiškesnio sprendimo, matyt, priimti neįmanoma. BET: va čia tai užsidegimas, va čia tai motyvacija, va čia tai tikslo siekimas bet kokiomis priemonėmis!!! Ot kad tokią motyvaciją visiems profesionalams, kuriems iš tiesų sportas yra prieinamas!

Metų nusivylimas. „Subaru” gamintojo paskelbta nesąmonė dėl automobilių, kurių jie planuoja nebegaminti. Grinčas negali to komentuti, per skaudi tema. Grinčas vis dar tikisi, kad tai tiesiog didelio kiekio pilnačių, mėlynų, raudonų ar kokių ten mėnulių bei užtemimų pasekmės ir dar „atitems” ir prašviesės.

Metų džiaugsmai. Tokių nebus: Grinčas nemoka džiaugtis.

Metų optimizmas. Iki pavasario liko kokių 60 dienų.

Šį kart kreivai besišypsanti,

Visada jūsų, Šponkė

Rodyk draugams


Nacionaliniai prasidėjusios žiemos ypatumai

Gruodis 6th, 2017 Worldskicker Posted in Be temos No Comments »

Na ir kaip gi aš be įrašo apie žiemą ir masinį tautos psichozės momentą? Nebūna taip, kaip ir Kalėdų be Grinčo. Tradicija yra tradicija, nieko čia nepadarysi.
Kaip ir visada, prasidėjus žiemai, pastebima skirtingų žmonių tendencija: laimingi žmonės, nelaimingi žmonės ir abejingi žmonės (paprastai tai tie, kurie netrukus išmins atostogų į kažkurį pasaulio užkampį su 7 kart daugiau šilumos) ir labai nelaimingi žmonės (paprastai tai tie, kurie kaip tik grįžo po tų gerų atostogų). Reiktų iš tikrųjų skirti dėmesio visiems.

Laimingi žmonės ir jų laimės priežastys.
Tai žmonės, kurie po 7-10 metų galvojimo, ar tikrai padangos naujos taip jau „fainiai”, pagaliau tokias įsigijo ir dabar gali drąsiai važiuoti, nebijodami ‚nuvožti‘ kaimynų bobutės takso. Labai verktų kitaip.

Tai žmonės, kurie ką tik išsilaikė vairuotojo pažymėjimus (ypač po nesėkmingų 10 bandymų išlaikyti teoriją), jie jau gali ‚dėti skersą‘ gatvėse ant sniego, kol sniegas to paties nepadarė jiems…

Tai BMW vairuotojai. Nors paprastai jų ‚bachūriška‘ veido išraiška ir netimptelna šypsenai, nes, arba, tai netinka prie įvaizdžio (pakeltas antakis, vairavimas ranką užkėlus taip, kad nematomumo zona išauga 15 kartų, iš dviejų antakių padarytas vienas ir maksimum i vieną pusę timpteltas lūpos kampelis), arba tiesiog baisu, kad nenubyrėtų tinkas ir nesugadintų makiažo, jei BMW vairuoja ‚katitė‘. BET. Neapsigaukit. Viduje jie baisiai laimingi, baisiai.

Tai kiti galine ašimi varomų automobilių vairuotojai. Na, šioje kategorijoje visi protingi žmonės, kurie mėgsta sniegą, bet nepasiduoda BMW provokacijai. Jie, tiesa, irgi gali vairuoti BMW, bet tai - ne BMW vairuotojai. Nepainiokite, tai - ne tas pats.

5 minutes būnantys laimingi žmonės. Čia tie, kur džiaugiasi pirmuoju sniegu penkias minutes, nukritę ant užpakalio pamiršta, kas tokio džiugaus čia yra.

Užsieniečiai. Tiesiog…užsieniečiai. Pas juos vitamino „D” daugiau.
Nelaimingi žmonės ir jų liūdesio priežastys
Lietuviai. Nes tiesiog negali eiti ‚prieš sistemą‘ ir būti laimingas. Negalima, labai labai negalima.

Neturintys vairuotojo pažymėjimų, nes 10 kart jau bandė išsilaikyti praktikos egzaminą ir nepavyko, o pinigai, skirti pirmajai ‚kregždei ant žiemos‘ buvo išleisti vairuotojo pažymėjimui.

Naujų padangų pardavėjai. Nes per mažas procentas mūsų tautiečių dar vertina naujos padangos kokybę ir galvoja, kad universalios yra geriausia. Ir į darbą ir į sodą…per sniegą ir audras su visais 5 mm protektoriaus…. A kodėl gi ne?

Dėdės ir tetos su dyzeliais ir blogais akumuliatoriais. O ką čia dar pasakoti? Juk taip ir viskas aišku…. tiesa, su dyzeliais gali būti dar kiek mažiau susiraukę: jie tiesiog nusiima pirštines jau pasiekę darbą arba savo kelionės tikslą, nes tik tada automobilis pilnai įšyla ir pradeda pūsti šiltą orą į saloną. Na, o tie, kurie turi ir dyzelį, ir netikusį akumuliatorių, atšilti pasiekę kelionės tikslą nespėja: įšalas, prie automobilio belaukiant padėti nusiteikusio kaimyno, kur kas didesnis…

Pėstieji. O čia būna įvairiai… Bet ar kada atkreipėt dėmesį, kad apie mus sako „eina susisukę, galvas panarinę, nosis nudelbę”… Bet žinokit jie neliūdni: jie po kojom žiūri, kad nenusiverstų. AR JŪS MATĖT KOKIE ŠALIGATVIAI MIESTUOSE?? Taip ir eini spoksodamas į asfaltą (ar jo likučius), kol šalia penkis kart praeina laimė, svajonių jaunikiai ir nuotakos. Tiesa, jie irgi po kojom žiūri, kad nenudribtų, tai menkas čia nusivylimas prasilenkus ir nepastebėjus.

5 minutes liūdintys žmonės. Čia tie patys, kur buvo penkias minutes linksmi. Niekada jų nesuprasiu. Tiesą sakant, net ir nevargčiau, kad suprasčiau - ir be to yra ką veikti.
Žinot, aš suprantu, kad ne pirmadienis. Ir jau ne antradienis: bet tokių bus dar daug…. ir vis bus ir bus. Ir vasarų ir žiemų. Ir linksmų momentų po penkias minutes ir po dešimt, ir, žinoma, liūdnų debesis. Gyvenimas yra toks labai rimtas reikalas, tik va, vien rimtai jį gyventi tiesiog… neapsimoka

Rodyk draugams


Priežastys, kodėl per Vėlines reikia vairuoti nuomotą „Multiplą“

Lapkritis 1st, 2017 Worldskicker Posted in Be temos, apzvalgos No Comments »

Žinot, aš esu seno kirpimo žmogus, tiksliau, net ne žmogus, o moteris. Seno kirpimo su senu požiūriu į šventes ir tradicijas: net jei ir neturiu savo „kinderių”, reikalauju, kad tėvai puoštų Kalėdų eglę, turim savo maršrutus ir kapinių žemėlapius, pagal kuriuos vyksta tradicinis lankymas su karšto vyno atsigėrimu šalia Merkinės.

Aš nesu, žinoma, tas žmogus, kuris sako „koks dar Helovinis???”: visi kuriame savo tradicijas. Visi turim savo akimirkas. Ir tie, kurie vakar lakstė išdažytais veidais, irgi kuria akimirkas ir momentus, kuriuos prisimins. Viskas čia gerai. Tik dievaži linkiu niekam nebūti atsibudus šiandien šalia kažko, kam nuplaukė visi grimai ir, pasirodo, tik tada išlindo tikrieji demonai…
Bet aš ne apie tai. Aš apie tradiciją, kai mes lankome artimųjų kapus. Norime ar ne - kasmet žemėlapis, pagal kurį reikia važiuoti, keičiasi, plečiasi - ir taip yra pas visus. To pakeisti negalime. Tačiau, Vėlinių kamščių, eismo siaubus galime pasilengvinti. Tai va taip ir priėjau prie išvados, kad reikia vairuoti nuomotą „FIAT Multiplą”. Ir tuoj pat paaiškinsiu kodėl.


1. Kaina.
Reto šlykštumo automobilis. Tikrai. Kaip „VW Sharan” su išsprogusiomis sraigės akimis ir kirviu kapotomis rankenėlėmis… Na bet čia detalės. Turiu įtarimą, kad reto šlykštumo ji turėtų kainuoti pigiai nuomai ir bus paskutinis kitų pasirinkimas, tad kai jau visi bus išgraibstyti, ji dar lauks savo princo su balta nuomos sutartimi.
2. Kodėl nuomotis? O jums ką, kyla noras sukti galvą ir turite laiko remontams po visų švenčių? Statistiškai, per šias lapkričio šventes įvyksta tiek žioplų ir ne tik avarijų, kad dievaži. Visi reto važiavimo ir nekokybiško regėjimo savininkai, kartu su jumis, juda gatvėmis. Tai ar dabar verta gadinti savo automobilį, sukti galvą dėl remontų ir vargti? Bet kokiu atveju, nuomos kompanija išsimuš pinigus iš kaltininko, kol jūs, grąžinę automobilį į nuomos punktą, jau maloniai važinėsite savo automobiliu.
3. Gerai, nuoma aišku. Bet kodėl tada būtent „Multiplą”? Nes ji talpi. Šios šventės skirtos ne tik prisiminti jau išėjusius, bet bendrauti su tais, kuriuos turime šalia. Švęsti gyvenimą ir vertinti artimuosius ir mylimus žmones, pasakyti jiems ką jaučiame, kartu pavalgyti vakarienę, pasivaikščioti po žvakių šviesoje skęstančias kapines…. bet iki jų dar reikia nusigauti. Tai kodėl nevažiuoti vienu automobiliu bendraujant, o ne 7 atskirais ir prasilenkti? Be to, kuo daugiau galvotų taip, tuo mažiau kamščių būtų. Taigi. „Go Multipla”!
4. Nes jos nepavogs. Statistika byloja, kad ir vagišiams Vėlinės yra šventė. Ir labai pelninga. Tai kad ir nuomota, bet, pavyzdžiui, į namus grįžti iš kapinių juk norisi. Taigi, „Multipla” pati savaime yra priemonė prieš vagystes. Vien savo buvimu.
5. Nes dar labiau mylėsite savo automobilį. Jūs įsivaizduojate savo šypseną po to, kai palikę „Multiplą” atsisėsite į savo automobilį? Tą laimę ir džiaugsmą? Tai dar vienas būdas vertinti tai, ką turime. Kai po neiškepto „kotleto” gauni tikrą ir skanų „Kijevo” šedevrą arba, štai, po „Multiplos” grįžti į pasaką. Na, nebent ir realybėje kasdien važinėjate su šio modelio „FIAT”… tada ne, nelabai.

Tiek Vėlinių pamąstymų….geros šventės. Gerų akimirkų. Gerų kelionių.
Go, „Multipla”!

Visada Jūsų,

Šponkė

Rodyk draugams


Kiek kainuoja motyvacija?

Rugsėjis 22nd, 2017 Worldskicker Posted in Be temos 1 Comment »

Tikrai ne 2.58 eur. Turbūt. Bent jau ne man.

Aš, kaip tikrut tikriausia moteris, sugebu būti be nuotaikos. Va, visai kaip šiandien. Ir dievaži, aš suprantu, kad nuo to nepalengvinu nei savo, nei kasininkės parduotuvėj dienos, bet: aš moteris. Man galima. Tik tada labai greit pasiekiu tą ribą, kai pradedu pykt ant savęs nes ‚Nu nu nu, taip negalima‘, o taip laiką taško tik paprasti mirtingieji, juk dienos žavumas prasideda nuo požiūrio. Tada supratau, kad toks net ne visai paviršutinis nuotaikos nebuvimas yra ne kas kita, kaip savęs nepatenkinimas. Taip, pošlieji mano, galit galvoti tai ką galvojat, minties laisvė, bet yra ir kitų savęs nepatenkinimo variantų, kai tiesiog nedarai to, ką norėtum. Labai labai norėtum…. O negali. Vienas iš tokių variantų - tas pats rašymas. Neįmanoma nusakyti to gėdos jausmo, kai matai datą ties paskutiniu savo įrašu tinklarašty. Juk niekas nemato kiek kartų tu spoksojai į tuščią lapą, ieškodama motyvacijos…. ir neradai. O tiesiog nėra motyvacijos. NĖ-RA.

Bet, kadangi visiškas savęs gailestis neįeina į mano komplektaciją, išėjau ieškoti motyvacijos. O kas geriau gali padėti rašyti, jei ne kitų įdomiai išdėstytos mintys? Juk kai negali piešti, turbūt, ieškai motyvacijos spoksodamas į kitų meno kūrinius. Na, arba į kažką gražaus, ką akis suvalgė, smegenys perdirbo ir, galiausiai, rankos perteikė ant drobės ar popieriaus.

Taigi, parsinešiau žurnalą. Visų jų kainos, tiesą sakant, panašios. Ir aišku, kad tikrai nepirkau žurnalo apie kotletus ar paskutines šukuosenų tendencijas, o apie automobilius.
Na ir ką? Va ir motyvacija nekainuoja pasirodo, tų nelemtų 2,58 eur. Pusė žurnalo - visai neaktualios reklamos (įskaitant alkoholį), kita pusė - per du lapus patalpintų fotografijų, kurios esmė - visai ne automobilis. Tiesa, jis ten yra, bet antram fone, tarantulo dydžio dykumoj iš toli fotografuoto. Ir kaip tuomet rasti motyvaciją, kai jau anksčiau įkvėpę dalykai prieš tavo norą padaryti kažką gero laimi rezultatu 1:0?
Ir žinot, kas blogai? Jie, tie žmonės, kurie kūrė tą nelemtą žurnalą, kuris netinkamas net langams valyti (popierius per brangus panaudotas, nenuvalys gerai), lygiai taip pat neturi motyvacijos! Reklamos kiekis žurnale pasakoja apie tragišką šios dienos situaciją ir blogus žurnalo pardavimus, kaip ir suplonėjęs pats skaitalas, o nenormaliai persotintas nuotraukomis turinys, iš serijos „reikia - nereikia, nesvarbu, dedam”, tik patvirtina, kad žmonės neskaito. Žmonės žiūri. Fuj tie žmonės. Tingėti negarbinga, tingėti negražu, bet ėmė ir aptingo tauta mūs pamažu..
Žmonės tingi ne tik skaityti, bet ir galvoti. Kalbėti. Stengtis. Kurti. Mokytis. Progresuoti. Žmonės nenori mokėti pinigų, bet tikisi, kad apelsiną atneš ant lėkštutės ir jau nuluptą. Žmonės nenori valgyti to apelsino, kol jis nesuskirstytas į skilteles. Žmonės nebenori mechaninių pavarų dėžių, nenori išlipti iš automobilio pirkdami kavą, nenori patys plauti automobilių. Turbūt, žmonės jau ir užpakalio patys valytis nebenori. Žmonės užkuria tą patį rutinos ratą, į kurį įtraukia visus aplink ir sukasi visi nuobodžioj senoj surūdijusioj karuselėj.
Žmonės pasidarė nuobodūs. Blogiausia, kad tokie žmonės, kurių, beje, yra didžioji masė, diktuoja madas visur: nuo drabužių parduotuvių ar produktų išdėstymo lentynose iki automobilių ir vis didėjančio „pilko dyzelio” efekto. Netikite?
Lygiai taip pat, ieškodama motyvacijos, pradėjau galvoti: ką norėčiau nusipirkti, jei kas nors ant stalo padėtų sumą pinigų. Tarkime, 15 000 eurų. Arba 30 000 eurų. Čia ne tokioje sumoje esmė. Bet tiek ieškant automobilio už 15 000, ar už kitą mano paminėtą sumą skelbimų portaluose, rezultatų sąraše - tikra nuobodybė. Tikrai! Taip viskas liūdna, nuspėjama ir netraukia akies, kad… kad apie kokią motyvaciją kalbame???
Kur ryšku, kitaip, kažkas provokuojančio? Kur kitokie sprendimai, tas visas dinamiško pasaulio atspindys? Kur ne robotukų armija, o mąstymas ir originalumas? Žinot kur? Ogi pridėjus dar porą nuliukų prie mano parašytos sumos. Va kiek kainuoja kūrybingumas, ambicija, pareiškimas ir išsišokimas tarp pilkų dyzelių.

Va kiek kainuoja motyvacija.

Ir tiek verti šį kartą ne tik mano mylimi keturračiai monstrai, bet ir žmonės, mąstantys kitaip, besielgiantys kitaip, gyvenantys kitaip, kuriantys ir besistengiantys, o ne laukiantys nuluptų ir skiltelėmis padalintų apelsinų.

Pažadu, sekantis įrašas vėl bus apie tuos, kuriems senokai turėjau atiduoti duoklę. Neseniai po ranka buvo pasimalęs ir per „DHL Rally Elektrėnai” sąžiningai atidirbęs Citroen Spacetourer - šviežias, kvepiantis dažais, o po ralio - dar ir pasidengęs adrenalinu prisotintomis ralio dulkėmis. Sakyčiau, vertas ne tik žvilgsnio, bet ir klavišų paspaudimo parašant. Taigi, pasitaisysiu.

Motyvuoto jums savaitgalio,

Visada Jūsų,
Šponkė

Rodyk draugams


Apie burzgiančius santykius - visai rimtai

Vasaris 16th, 2017 Worldskicker Posted in Be temos, apzvalgos 1 Comment »

Kažkaip lūkuriavau ir atkreipiau dėmesį į automobilių stovėjimo aikštelėje išsirikiavusius bolidus ir kas per žmogai magiško mygtuko paspaudimu priversdavo juos sumirksėti pripažįstant šeimininką, užsikurdavo ir nuvažiuodavo. Tada atvažiuodavo kiti „bosiukai” ir jų murkiantys augintiniai.
Tada pagalvojau….o kodėl vieni automobiliai norimi labiau, kiti mažiau? Kodėl kad ir kaip kartosime, kad dėl nuomonių nesiginčijama, taip pat baigsis su tam tikrom automobilių markėm, kaip būtų pasodinus tikrus Žalgirio ir Lietuvos ryto komandų fanus prie vieno stalo ar uždarius kartu pirtyje? Kuo charakteristikos vienus suvilioja, o kitus atbaido?
Žinoma, tikri bachurai niekada nepirks tokio pačio bolido, kokį turėjo „dūchas” iš gretimo kiemo Šilainiuose (likusiai Lietuvos daliai, ne Kaunui, paaiškinu, kad Erelių mieste tai vienas ‘bachūriškiausių’ rajonų su dar gyvom „panetkėm”). Bet iš tikrųjų, kodėl vienas, paprastai žiūrint, metalo gabalas su įmontuotu varikliu ir diržų instaliacija bei ‘bakeliais’, sėdynėm ir kompais ir panašiai, yra „fainesnis” už kitą tokią pat instaliaciją, tik kitu pavadinimu?
Na ir žinot, ką mano mažytės voveriškos smegenys išmąstė? Visus atsakymus įmanoma rasti automobilių pardavimų salonuose, kuriuos galima būtų pavadinti, laikinaisiais būsimų augintinių namais bei žinutėse, kurios ištransliuojamos marketingo specialistų į plačiąją visuomenę. Niekad AUDI nesakys „nepirk manęs, nes BMW yra geriau”. AUDI sakys „aš turiu būtent tai, ko tau reikia”. O kadangi mes kiekvienas esam mažas pasaulis su savo vertybėm, gyvenimo būdais ir norais, tai ir tas „tai, ko reikia”, nebūtinai atitiks kaimyno, su kuriuo net gi kartais visai kepi šašlyką ir tau jis visai telpa į normalaus žmogaus kategoriją (Erelių mieste tai - labai gerai). Bet tu vis tiek jo nesuprasi. Tu jo Volvo S60 pirktum įmonei, ar darbuotojams. Kaip ir Skoda Octavia. O VW Golf apskritai yra vadybininkų mašina, Renault tik tiems, kurie visai nieko nesupranta apie mašinas ir geriau apskritai važinėtų Mersais ar Skodom (žiūrint kuris pirmasis atvažiuos į autobusų ir troleibusų stotelę).


Bet realiai, žinote ką? Nieko jūs nesuprantat. Visi jūs teisūs. Ir tas, kuris vairuoja BMW, ir tas, kuris alpsta, kaip nori Alfa Romeo Gulia. (Išskyrus Fiat Multipla vairuotojus. Vis dar jų nesuprantu. Nebent automobilis yra tarnybinis senelių namų bolidas ir vežioja visas bobutes ir diedukus savaitgaliais pramogauti: talpumas geras dalykas.).

Pasižiūrėjau aš paskutinį Format67 video, kurį jie susuko apie BMW M4 su Akrapovic išmetimu, ir man toptelėjo, ką turi BMW: jis pavargusių žmonių automobilis. Aš nesakau senų, aš sakau PAVARGUSIŲ. Nuo galvos skausmo, nesąmonių, verslo sandorių, susitikimų. Tokių žmonių, kurie užstrigo „Dirbk, pirk, mirk” mechanizme, kurie bando uždirbti viso pasaulio pinigus ir juos gal net gi kažkada uždirbs. Bet šiandien, būdami materializmo kalėjime, dirbdami dėl koncepto „Pinigai = laisvė. Kada nors”, jie tiesiog,…pavargę. Uždarai duris. Išeini į savo pasaulį, apkabini vairą, užkuri motorą….ir lauki, kol tas komerciniuose pranešimuose pabrėžtas laisvės pojūtis persmelks ir pats nepajusi, kad šypsaisi: šį kart ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad nori. Nes kad ir laikinai, bet tu gavai savo „High performance and freedome”. Jis juk paprastas, supranta tave, nereikia aiškinti ir įrodinėti, jis tiesiog…žino. Nereikia ginčytis kaip su moterimi dėl menkų kaprizų, neužsikūrimų, užšalusių laidų ar bagažinių pakėlimo mechanizmų, kaip visada gali nutikti įsigijus itališkąjį Alfa Romeo.

Bet būtent tai žavi Alfa Romeo. Maži, moteriški kaprizai…Dailios linijos, akį traukiančios formos ir šiek tiek neaiškių problemų, kurios tik parodo, kad ne tik su esi burzgiančiuose santykiuose su Ja, bet ir Ji su tavimi. Juk jeigu nezyzia ir nerodo kaprizų, reiškia nerūpi. :)
Prancūziški kaprizai ir nenoras mokytis užsienio kalbų juntamas ir jų technikoje: „Tu desteste ou tu adores (arba nekenti arba myli). . Nori kaprizingo? Imk. Bet kai tik perprasi jo dialektą, turėsi ištikimą kelionių draugą.

Matote? Vieni ieško patys savęs ir poilsio ir laisvės, kitiems - burzgiantys santykiai - kur kas daugiau, paremti abipusiu ryšiu. Nes jai galima niurzgėti. Net gi reikia, kad ji niurzgėtų. Tretiems - reikalingas draugas. Ištikimas, paprastas draugas… Kaip ir - kiekvienam savo. Kaip ir kiekvieno pasaulis - savitas. Kiekvieno burzgiantys santykiai - kitokie. Ir aš - visai rimtai.
Bet čia tik aš ir mano Šponkiška nuomonė.
Gražios ir saulėtos likusios Lietuvos nepriklausomybės dienos,

Visada jūsų,
Šponkė

Rodyk draugams


Mielas Kalėdų Seneli,

Gruodis 22nd, 2016 Worldskicker Posted in Be temos No Comments »

Jau keletą metų iš eilės rašau tau laiškus čia: aš suvokiu, kad esi nenormaliai užimtas beveik žmogus ir tau kur kas patogiau pageidavimus skaityti, pavyzdžiui, planšetės pagalba, kojas sukišus į židinį po paskutinio nykštukų patikrinimo prieš Kalėdas. Tai štai - porai dienų iki švenčių likus, aš ir vėl linkiu visiems geriems (ir nelabai) „vaikams” visko.

Pradžiai, Kalėdų Seneli, norisi pasakyti AČIŪ žmonėms, kurie ne tik bobutes per gatvę pervedė šiemet. Kartais maži darbai nėra tokie maži, kaip galėjo pasirodyti tų darbų atlikėjams. Metai buvo ilgi: o ir prisiminti tikrai yra ką. Tad geriems žmonėms, net nesvarbus tas faktas, kad jie myli BMW, linkiu tų jų BMW. Galbūt, sakyčiau, net labiau linkėčiau vidinės laisvės jausmo, kurį kartu su savimi iš paskos, kaip šleifą, pastarieji tamposi. Tiems, kurie buvo geri kitiems (ir ypač man) linkiu ir Audi, jei tik, dievaži, jiems to norisi. Paminu principus ir čia: pažadu linksėti galva pritardama, kad jie turi savo charakterį, aurą ir šiaip, yra labai mieli augintiniai…

Tėvams linkiu debesies dyzelio nemokamai - už visus kilometrus, praleistus kartu, kad ir koks suėstas kelias bebūtų, niekur jie nenusuko, nedingo, o vežė ten, kur reikia - tikslo ir metų pabaigos link. Visa kita įsigysim kartu. Tai pasiekiama. Svarbiausia - dyzelis.

Dar norėčiau paprašyti Lietuvai tankų ir tankečių. Ne dėl to, kad noriu karo - dėl to, kad noriu taikos. Šiais laikais, pasirodo, kuo daugiau žaislų turi, tuo mažiau kas nors su tavimi žaisti nori… Gal ir neblogai. Ypač tokiu atveju.

Broliui noriu palinkėti, Seneli, mažiau avarijų. Arba atsparaus smūgiams automobilio, kuris nereaguotų į sienas, konteinerius ir Vilniaus žioplius. Praktiškai, jei nykštukai galėtų apvynioti jo bolidą atsparia „plionke”, būtų tobula. Svarbiausia, kad šeimyna saugi būtų. Ačiū.

O žmonėms? Mažiau sprogstančių padangų, šokinėjančių pagrindinių diržų, „laginančių kompų” ir per dažnai naudojamo rankinio stabdžio. Gaila, kad neesame genijai, suvokdami prieš padarydami klaidą, o ne jos darymo momentu. Linkiu, kad morališkai dirbtų viskas, kas tik gali po „kapotu” dirbti. Be perdegančių saugiklių.

Asilams, egoistams, gyvuliams ir šiaip, žmonėms, kurių pirštai buvo lenkti į save, noriu palinkėti Toyotos siūlomą vienvietį elektromobilį. Visiems po vieną. Kodėl? Todėl, kad jis pasiekia tik 60 km/h greitį ir yra vienvietis. Nei vienas morališkai įsimylėjęs save egocentrikas materialistas nenusipelnė per gyvenimą keliauti ne vienas ir dar komfortabiliai. Tad štai - kietokas japonas su visai nedaug kumeliukų po kapotu būtų kaip tik dovana jiems. Dar, seneli, būtų neblogai, jei su klijais nykštukai padirbėtų ir egocentrikai deguto šaukštai, gadinantys statinę medaus- visuomenės, nelabai galėtų palikti savo Toyotą. Būtų geras.

Na, Seneli, ir sau, ta proga, palinkėsiu, kad akumas „nenudustų”. Nei prieš startus, nei finišavus, nei, tuo labiau, finišo tiesiojoje. O jei rastum nagingą nykštuką, kuris specializuojasi „čipavime” - labai prašom!

Tai tiek. Ramūs mano norai šiemet, Seneli.

Iki susimatymo per Kalėdas!

Visada tavo,

Šponkė

Rodyk draugams


Metų geriausieji. Grinčo sprendimai

Gruodis 16th, 2016 Worldskicker Posted in Be temos No Comments »

Man rodos, jau trečias sezonas iš eilės, kai aš pasisaldinu sau Kalėdas, dirstelėdama per petį į kas/ kur/ kaip/ kada įvyko ir įteikdama balus patiems „pačiausiems“, geriausiems, „fainiausiems” ir visokiems kitokiems… „iausiems”…Grinčo vertinimu. Grinčas turi savo kriterijus ir savo stilių. Grinčui nebūtinai patinka tai, ką Lietuvos (ar pasaulio) ekspertai įvertino kaip grožybe, metų atradimu, 2016-ųjų bolidu ar geriausiu Lietuvos sportininku. Jeigu kažkas pasakė, kad Da-Vinčiaus „Mona Liza” yra unikalus ir tiesiog nepaliekantis abejingų paveikslas, tai dar nereiškia, kad Grinčas tuo metu nestovės ir su susižavėjimu nežiūrės į užrašą ant sienos šalia gesintuvo. Na, taip jau yra. Visi turi savo skonį ir pasirinkimus.

O ir šiemet vėl yra apie ką pakalbėti: buvo renkami geriausieji jauniausieji sportininkai, automobilių sporto renginiai, veidai ir geriausi automobiliai. Taigi, kas naujo žvelgiant per Grinčo prizmę?

Laikmečio jaunuolis - Max Verstappen. Iš tikrųjų, čia vieta, reikalaujanti ironijos išjungimo. Galima džiaugtis, kad ir Lietuvoje auga jauni talentai. Kartais tautą gali apnikti nedidelė panika. Pateiksiu pavyzdį iš populiaresnės sporto šakos - krepšinio. Bepigu, kai šalyse, kur gyventojų - kur kas daugiau nei šioj Marijos žemėj, nuolat atsiranda puikių žaidėjų. O štai čia - tauta sensta ir „resursai” mažėja, moterys, nusivylusios vyrų šaltumu ir išvadinusios beždžionėmis, dairosi piečiau. Bet, va, dar turime talentų ir krepšinyje - trys valio už tai! Tiesa, su laiku atsiranda tikimybė, kad besidairydamos piečiau moterys užsiraus ant lietuvaičių, situacija tik pagerės - kitokios treniruočių sąlygos ir šiltnamio efektas tik padės užsiauginti lietuviškas Pau Gasol versijas. Bet ne apie tai.
Smagu, kad su mažais resursais ir esant vos porai „limonų” vietinių tautiečių, neturėdami Vokietijos lygio kelių ir… trasos, turime Kasparą Navicką (nors šiuo atveju dėl trasos galima patylėti - jis ją sąlyginai turi), Gustą Grimberą, Justą Jonušį. Turint tokį jaunimą Lietuvoje, norisi tikėti, kad jaunesnioji mergaičių karta išvengs Bieberio efektų ir ant lubų bei sienų kabins tinkamus plakatus. Būtų smagu. Tad kodėl tada Max? Nes norisi visiems iškelti aukštus tikslus ir rodyti pirštu į tai, ką dar galima pasiekti. A todėl, kad norint atsidurti F1, vajetus, kiek visko reikia! Ir pinigų, ir bizūno, ir disciplinos, ir atsisakyt daug ko, ir pačiam būti stipriam… nebe vaikiškai. Dideli vyrai ne visada susitvarko su tokiu darbu - lai M.Verstappen būna mūza mūsų jaunimui. Svajoti reikia.

Lietuvos automobilių sporto veidas. Nepamirškime, kad šis blogas- automobilius ir jų snukučius bei užpakaliukus. Tad automobilių sporto veidu Lietuvoje tampa… tadadadam tadadadam… BMW. Kodėl?

Ot todėl. Todėl, kad jis yra visur: ralyje, žiede, drifte, drage (turbūt), slalome, tarp organizatorių, rėmėjų ir tikrai žiūrovų. Todėl, kad visi erelių miesto atstovai, atsisėdę į šią vokišką „persikūnijimo” mašiną iškart tampa neįveikiamais transformeriais ir lenktynininkais, metančiais iššūkį visiems skubantiems stulpams, grioviams, sniegui, kitiems važiuojantiems (jei važiuoja šalia, o tu

lenktyniauji, reiškia, ir jie lenktyniauja. Reikia laimėti. Logiška?) ar net organizuojantiems lenktynes. Juk jeigu eini tiesiai į automobilį, apsiginklavęs spalvotu kūgiu, vykstant varžyboms, reiškia, tu - irgi transformeris ir gali stoti į kovą 1:1 (turime tokį įvykį šiemet).
BMW yra visur ir pačių įvairiausių: ralinių e46, žiedinių e46 su Motorsport apdailom, e36, e92, e93, šeštų serijų, senų ryklių, bumerių ir „samadielnų”. Automobilių sporto visuomenė tiesiog pulsuoja BMW, pradedant žiūrovais, baigiant važiuojančiais trasoje. Vat todėl.

Metų sporto renginys. „Halls Winter Rally”. Už tai, kad neįvyko. Grinčas nemėgsta sniego, šalčio, pliurzų, peršalimo, reikalų atlikimo kieme ir žalių devynerių kvapo ore, kai tauta bando nesušalti. Iš kitos pusės, neįvykęs ralis kelia paniką tiems, kurie žaliesiems žemės išsaugojimo reikalams neturi laiko. A dabar, benzingalviai, suprantant, kaip blogai globalinis atšilimas?? MMM?

Metų automobilis. VW Passat ir jūs eikite kakot su savo Seatais. Kodėl? Nes metų automobilis turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į komisijos, bet ir VISŲ nuomonę - tada tai tampa metų automobiliu. Čia ne tas variantas, kai „ai blin gražūs batai, bet aš tai nepirkčiau”. Kaaaaažkaip slidžiai čia man tas Seat Ateca atrodo. Aš suvokiu, kad šis bolidas buvo įvertintas kaip ‘woawawyywa’ visur, ne tik mūsų mažam rytinės Europos kvadrate: bet aš gal geriau paspoksosiu į užrašą šalia gesintuvo ant sienos. Nelimpa, nors tu ką. o matėt naują VW Passat žandikaulį? Nuožmiai žavus, tiesa?
Nežinau, aš likčiau prie VW Passat Variant Alltrack; vietos daug, šešiese į susitikimą tilpti galima..  Lietuva - tauta versli, o  ir lietuviškais verslais užsiimant - pasienio ruože nekris į akis, o ir pakaba aukšta - pabėgti ne taip sudėtinga, verslo susitikimo „likučiams” - talpi bagažinė. Čipuojasi, remontuojasi ir dar ne per išmanus. Tauta ir taip bukėja, kam dar technologijų iki dantų karūnėlių?

Be to, kol nesišypsome, nesidžiaugiame ir esame visi užsislėpę pilki Grinčai viduje, pilkas dyzelis - kaip tik tai, ko reikia sielai atspindėti…..;)

Va. Misija atlikta. Pagrindiniai kibirai purvo išpilti ir pagyros išdalintos. Vienu žingsniu arčiau 2017-ųjų.
Neišsimuškit saugiklių nuo per daug lempučių ir komercijos Kalėdų proga!

BR,
Grinč-Šponkė

Rodyk draugams


Autobusas, 3 valandos ir svogūniniai ‘čipsai’

Balandis 15th, 2016 Worldskicker Posted in Be temos No Comments »

Taip jau netikėtai nutiko, kad tris valandas gavau praleisti autobuse. Po kokių 5 metų pertraukos. Niekada nemėgau viešojo transporto. Netgi, sakyčiau, žodis „nemėgau” ne visai atitiktų mano jausmus viešojo transporto atžvilgiu (tad jei nors vienas šitos situacijos kaltininkų skaito mano rašinėlius, jau turėjo suvokti, kokioje keblioje situacijoje atsidūrė). Bet jau nutiko kaip nutiko ir stengiausi išgauti iš padėties kiek galima daugiau pozityvo.

Pirmiausia, kažkaip buvau primiršusi, kodėl nemėgau važinėti autobusais… Bet toks „Alzhaimeris” užtruko ganėtinai trumpai: mergiotė atsidarė pakelį ‚čipsų‘ ir visas autobusas paskendo svogūnų kvape..Na štai. ir kokia normali šiuolaikiška transporto priemonė (primenu, gyvename jau 2016 metus), 130 km atstumą važiuoja 3 valandas??? TRIS VALANDAS! TRIS!!!

Pradžiai, gavau kur nors medžiotis teigiamų emocijų: ačiū internetui, išmaniųjų telefonų kūrėjams, youtube ir Dave Chappelle (jis net nežino, kokioj situacijoj padarė begalę gero), ir po valandėlės tylaus kikenimo terapijos, įsijungė mano vidinis „Šponkė- žvitrioji akis” ir pradėjau siurbti aplinką. Žinoma, tik perkeltine prasme ir, kaip visad, siekdama suprasti kas ką veikia ir kodėl. Tas nuolatinis visų analizavimas… Bet išėjo į naudą. Tikrai. Padariau netgi keletą išvadų, kuriomis galiu dalintis ir su jumis.

Teritorijos žymėjimas
. Moteriškos lyties autobusų keliautojos yra labiau linkusios į teritorijos žymėjimą, nei vyrai. Neeeee, tikrai ne tokiu būdu, apie kurį pagalvojot….:) Tiesiog, pateikdama šį teiginį aš netgi galiu paneigti kitą: moterys dideles rankines perka ne tam, kad apsunkintų sau gyvenimą ir dar labiau nieko nerastų, o tam, kad galėtų ją pasidėti šalia ir jokiai ‘bobutei’ neužleisti vietos. Tikrai taip! Argi versi mergiotę, kuri nuo besaikio dietų (kokių penkių vienu metu) laikymosi atrodo mažesnė, nei ta jos rankinė?? Tikrai ne. Ir taip, žinokit, pusė autobuso. Sustojus stotelėje, niekas neskuba pajudėti ir susirinkti savo daiktų, nors, akivaizdžiai, sėdimų vietų skaičius „vs” žmonių skaičius jau neatitinka 10 klasės matematikos… myli tauta savo asmeninę erdvę.

Tolerancija autobusais nevažinėja. Dar Kaune mama mėgino įsodinti savo sūnų (kokių 25 metų) į autobusą. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog jaunuolis turi fizinę negalę. O iš moters (mamos) nuolatinio kartojimo garsiai, kad sūnus po operacijos važiuoja į Prienus reabilitacijai, išvados susidėlioja pačios. Nežinau, nesu mama, bet turbūt elgčiausi taip pat: laukčiau, kol vaikas užlips stačiais autobuso laiptais į vidų ir nesitraukčiau nuo praėjimo, kol rami galėčiau judėti namų link. Bet, kur buvusios kur nebuvusios, svogūninių ‚čipsų‘ mėgėjos nelaukė ypatingos progos savo ne-tolerancijai ir (jų manymu) iškalbai pademonstruoti: „eik nuo durų, matai, kad įlipt noim”. Lyg dabar jei jos per ateinančias 60 sekundžių neatsidurs autobuse, kažkas per galines duris įsiropš į vidų ir pavogs visas sėdynes… Viena supratau teisingai: jos studentės. Pagal elgesį - na, mano laikais ( :) ) sakyčiau kokia 10 klasė. Tai kyla natūralus klausimas…. Mokymosi ir aukštųjų mokyklų sistema žlunga? Arba neee, posakis „kad normalus žmogus, aukštąjį baigęs” tiesiog nebetenka prasmės. Popierius žmogiškumo neprideda.

Mes esam teršalai. Teršalų tauta! Ne kitaip! Kažkaip kol važiuoji lengvuoju transportu (arba dėl to, kad tai vyksta greičiau, arba dėl to, kad sėdžiu žemiau, arba abu variantai), nepastebiu kaip baisiai atrodo mūsų kelkraščiai, upeliai, mažyčiai kanaliukai, pievos…. Toks vaizdas, kad Lietuva pirmauja bevielio interneto industrijoje, bet dar nelabai gavo progos susipažinti su šiukšlių dėžėmis ir jų paskirtimi. Arba mes esame boksininkų tauta ir nelabai supratome, kai mums pasakojo apie baudas už šiukšlinimą ar kas yra rūšiavimas…

Aš turiu gėdos jausmą. Aš žinau, kad esu Šponkė ir kad mane vadina taip ne dėl to, kad primenu plastmasę. Mane taip vadina dėl ūgio. Bet šalia manęs autobuse atsisėdo kokių 50 metų moteris, kurios ūgis tesiekė kokius 120 cm. Ir dievaži, ji atrodė kokius 15 kartų laimingesnė už mane (o aš tuo metu dar žiūrėjau Dave Chappelle pasirodymą!). Kol aš kūriau galvoje keršto istorijas už kelionę autobusu (pamanykite, kokia didelė problema), žmonės, greičiausiai, turėjo kur kas didesnių iššūkių gyvenime. Kur kas didesnių, nei mano kitokios 3 valandos šį penktadienį…Shame on me….
Taigi, taikos liaudis ir tolerancijos:) .Pakeliaukit kada į kitą miestą autobusu išlipę iš savo saugių kėbulinių kapsulių…. kartais ir netikėta kelionė autobusu gali galvoje prisukti porą pasimetusių varžtelių:).
Gero savaitgalio linkinti,
Šponkė

Rodyk draugams


O kur…vrum vrum?…

Balandis 9th, 2016 Worldskicker Posted in Be temos 4 Comments »

Aš senstu. Ir ne taip, kad fiziologiškai kas rytą stebėčiau veidrody, kiek daugiau raukšlių ar jų centimetrų veide atsirado, bet konservatyviai liūdnai senstu, stebėdama šių dienų tendencijas ir tai, kas vyksta automobilizmo pasaulyje. Ir darosi liūdna liūdna…

Guodžia gal tik tiek, kad kartu su manimi sensta ir dalis terminų, lydinčių mane kaskart, kai akimis nulydžiu kokį nors automaną, visam rajonui leidžiantį suprasti, kad benzingalvis grįžta namo: visi girdi, visi žino ir visi supranta. Net ir dabar: sėdžiu, rašau ir girdžiu, kaip kaimyno dyzelinis Espace parkuojasi po langu ar kaip iš gretimos gatvės „šviežio kepimo” kaimynas laukia, kol atsidarys jo kiemo vartai ir jis priparkuos savo žavųjį Audi RS8. Tokie..malonūs ausiai garsai, kurie padeda užmigti vakarais. Tokia kaip ir priežastis, kodėl Dievas, matyt, davė žmogui ausis: kad žmogus girdėtų tai, ką girdi. Ar ne dėl to benzingalviams atsiranda kreivoka šypsena veide? Dievaži, tik dėl to, kad malonu klausytis.

Visai neseniai dar tie, kurie važiuodavo F1 žiūrėti vietoje į trasas, skundėsi, kad neįmanoma susikalbėti dėl triukšmo. O ir mirtingieji lietuviai, važiuodami į bene populiariausias (tiesa, komercines) lenktynes Palangoje, pasirūpindavo jei ne ausinėmis, tai bent jau ausų kištukais. Ir svarbiausia būdavo skųstis, kad baisiai skauda galvą nuo variklių gausmo…

Tie patys besiskundę triukšmu, praeitą sezoną nuvažiavę žiūrėti formulytės lenktynių į trasą, namučio keliavo uodegas pabrukę….nes garso buvo per mažai.

Gal tai tik ir teguodžia: ne viena senstu. Su manimi kartu sensta tie, kuriems automobiliuose nereikėjo magnetofonų ir paskutinių TOP40 iš radijo stočių: jie klausėsi variklio murkimo. Su manimi sensta kartu ir terminai, kaip ir „benzngalvis”, „variklio gausmas”, „bolido murkimas” ar begalė kitų ausį maloniai iki virpulių kutenančių terminų, kuriuos su laiku visuomenė perkels į nebenaudojamų žodžių sąrašą žodyne… tik kažkaip labai liūdna.

Kažkada skaičiau straipsnį apie tai, kaip vaikams parodę laidinius telefonus tėvai juokėsi, nes jų atžalos jau nelabai žinojo, kas per prietaisas ir kam jis skirtas. Arba taksofonai? Nekalbu apie britiškas muziejines kopijas, kurių replikas iki šiol pardavinėja kaip suvenyrus.

Bet kas bus toliau? Aš, iš tikrųjų, begalę vilčių dedu į IT specialistus, kurie, dievaži, tikiuosi atsisuks atgal ir prisimins tokius, kaip aš: benzino rijikų mylėtus, alpusius dėl Shelby GT500 variklio maldų ir Subaru WRX STI širdelės skleidžiamų melodijų….Aš tikiuosi, kad vieną gražią dieną, šalia to, ką taip integraliai visuomenei siūlo Tesla Motors, atsiras ir koks nors USB, „Mėlynais dantimis” ar kažkaip kitaip generuojama jungtis, kuri leis mūsų mobiliuosiuos susisiekimo prietaisus sujungti su bolidais ir akseleruojant girdėti bent jau simuliatoriaus leidžiamus garsus… Nes kitaip - na, kitaip labai labai liūdna…

https://www.youtube.com/watch?v=y0PMM9GBEBM

Kažkaip pagalvoju, kad gimiau nei per anksti, nei per vėlai: mačiau gyvas automobilių legendas, naujas tendencijas, perėjimus į tylą ir netgi pati turėjau pirmąjį vibruojantį telefoną. Ir iš taksofono paskambinti su kortele gavau… O dabar jau galiu maigyti šviečiantį plokščią ekraną.

Dievaži, kad tik IT talentai nepamirštų mūsų, įsimylėjusių senąsias legendas ir benzino gadintojus…

Gero savaitgalio linkinti,

Šponkė

Rodyk draugams