BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip Šponkė klevo lapą and BMW klijavo

Lapkritis 6th, 2015 Worldskicker Posted in jiauto pirko bmw |

Ir ne tik ta Šponkė tą klevo lapą klijavo, bet jai netgi pavyko ir savaitę su juo pravažinėjo. Ir ne bet kada pravažinėjo, o per visų šventų super-sraigių varžybų, siaubingai lėto judėjimo ir perkrautų automobiliais kelių savaitgalį.

Pradžia. Viskas prasidėjo kartu su karų „BMW vs Stotelės” serija, kur nelygioj kovoj (stotelės negali bėgti) BMW laiminėja rezultatu „DAUG:0“. Tada seka straipsniai, po jais - visada susiraukusių „nieko neveikėjų“, interneto komentavimo specialistų atsiliepimai….ir štai, užsiklijavau ant Bembio užpakaliuko gražų klevo lapą ir savaitei išvažiavau į gatves. Eksperimento biudžetas visai nedidelis: prireikė vieno BMW, kuris (oho, kaip patogu) jau laukė po langu, vieno lipduko (87 euro centai) ir trijų pakelių ramunėlių arbatos (reabilitacijai).

Eksperimento tikslas ir apimtis. Visi, važiuojantys, vaikštantys, pažįstami ir nelabai. Realiai, visi, kurie mato ir žino, kas yra žalias klevo lapas bei turi nuomonę apie BMW arba apie pradedančius vairuotojus: tai ir buvo tas taikinys. Ko aš norėjau šitaip ‘išsišokdama’? Pajusti (arba nepajusti, duokdiev), kaip gyvenimas gatvėje bevairuojant pakinta kardinaliai dėl vieno kvadratuko ant bolido.

Rezultatai. Po savaitės, tiksliau, visos savaitės eigoje, kažkaip man visa visuomenė pasidalijo į kelias grupes. Kažkur mažesnės, kažkur didesnės…Bet rimtai, kaip avytes galėjau pagal vilną visas surūšiuoti. Tik ne pagal garbanas, o pagal tai, kaip jie elgėsi šalia netikėtai pažaliavusio mano Bembio. Taigi, pradėkime nuo mažiausios grupelės iki didesniųjų.

Aš. Noriu ar ne, bet save irgi turiu išskirti. Pradžiai dėl to, kad jaučiau nesveiką gėdos jausmą, kai turėjau užsiklijuoti lipduką. Net ir klijuodama mintyse kartojau, kad jeigu kas nors pamatytų, pasakyčiau „It was not me, someone did that!!!”. Galiausiai, užsiklijavusi pamiršau, kad….užsiklijavau. Už tai - man antras minusas, nes turint BMW visad į automobilį reikia eiti sėstis pro jo užpakaliuką, užmetant akį, ar niekas nepavogė ‘parktronikų’… BET. Turiu vietą pliusą: savaitę važinėjau dar pareigingiau, nei visada, vairavau abiem rankomis ir sąžiningai dirsčiojau į visus veidrodžius iš eilės. Na, kad nesukelčiau įtarimų. Tiesa, greičio viršijimas buvo minimalus ir tik būtinais atvejais. Žodžiu, 2:1, aš žaliųjų naudai pasakyti galiu mažai gero: buvo gėda ir norėjosi slėptis už įsivaizduojamų užuolaidų.

Panikos grupė, arba jeigu jų reakcija būtų animuota, matytumėm juos bėbėgančius į tolumą keistai keliant kojas, kuomet fone girdėtųsi „Aaaaaaa…….”. Realiai, momentais pasijaučiau kaip žmogus, kuris iš karantino palatos savavališkai išėjo į plačiuosius ligoninės koridorius. Arba nykštukas nosis. Arba nežinau….baisiai raupsuota Šponkė, kurios vengimo vardan, individai pačio įvairiausio kalibro bolidais vos ne šaligatviais stengėsi laikytis saugaus atstumo. Tiesa, įdomiausia tai, kad dalis jų lygiai taip pat priklausė „klevinių“ būreliui.

Provokatorių grupė, arba „žė kaip užkišiu dabar”. Va šalia tokių atsidūrusi pagalvojau, kad kartais, greičiausiai, dėl avarijos kalti ne tie šviežiai kepti vairuotojai, o tie visi pažeme skraidantys kelių ereliai ir varnos, visai visai tyčia užkišinėdami, pypsindami, nesilaikydami jokio atstumo ir gąsdindami netikėtais vairo sukinėjimais. Tiesa, pastebėjau, kad toks psichologinis sutrikimas dažniausiai pasireiškia tarp ganėtinai jaunų piliečių. Turiu įtarimą, kad tokių, kuriems dviejų metų stažas suėjo prieš savaitę ar dvi. Paprastai tokiems individams tik tik pradeda kaltis erelio sparnai ir jie, jausdami kutenimą nugaroje, keistai muistosi kėdėje. Manau, dėl to ir atsiranda tie visi jų keisti manevrai keliuose.

Pėstieji su per daug kofeino. Taip pavadinčiau žmones, kurie spygavo ir iki klevo lapo užklijavimo, kai sustodavau prie pėsčiųjų perėjos. Dar turiu versiją, kad jiems BMW fobija arba alergija: tiesiog akys padidėja pačios, o nervinis tikas įsimeta ne į antakį, kaip įprasta, o į kojas, ir žmogus, vietoj ėjimo per perėją, tiesiog pradeda bėgti… Tiesa, šios grupės žmonių elgesys nepakito. Turbūt, dėl to, kad jie tiesiog nežiūri į BMW užpakaliuką.

Kaimynai. Turėjau juos paminėti. Kaip sau nenoriu, jie irgi sureagavo į tai, kad ant mano bolido atsirado klevo lapas. Visų šventųjų savaitgalį bolidas vaidenosi po tėvų namų langais ir galiausiai jiems teko aiškintis, kad „Ne, mūsų dukra teisių nepragėrė”. O ką dar galima pagalvoti, kai valstybė pirmauja pagal pomėgį vartoti alkoholį?? Kad aš šiaip sau po 10 metų važinėjimo klevo lapą užsiklijavau??

Normalūs. Ši grupė žmonių mane džiugina labiausiai. Ne dėl to, kad ten kas antras klounas, o dėl to, kad jie YRA. Čia tokie žmonės, kurie į visus eismo dalyvius žiūri vienodai, jeigu nesielgi kažkaip neadekvačiai. Čia žmonės, kurie atsako už save, savo manevrus ir kultūringai juda iš taško A į tašką B be jokio išankstinio nusistatymo ar smerkimo, netgi jei tu esi Šponkė su klevo lapu ant BMW su chromuotais („čigoniškais”) numerio rėmėliais. Jie tiesiog yra normalūs žmonės, kurie nepuola tavęs nekęsti už nieką. Ir nuoširdžiai džiugu, kad tokių žmonių YRA.

Išvados. Kažkaip dar kartą norisi grįžti prie to, kad visokių žmonių yra, bet ne visokių reikia. Iš kitos pusės, kaip mes žinosime, kurie yra normalūs, jei per gyvenimą nebūsime sutikę normalių? Taip ir su tais keliais… Kantrybės visiems šviežiai keptiems vairuotojams, tolerancijos jau sukaupusiems patirtį ir išminties kelių ereliams ir vištoms.

Buvo smagu.

Jūsų, gero savaitgalio belinkinti,

Šponkė

Patiko (3)

Rodyk draugams


Leave a Reply