BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kai stereotipas tampa priežastimi

Balandis 26th, 2018 Worldskicker Posted in Be temos |

Šiandien toks ketvirtadienis, kai parako „užpakaly” daugiau, negu reikia, o motyvatorius darbui - pro ausis garo pavidalu trykštantis pyktis. Kai jau jauti, kad tuoj tuoj perdegsi, laikas žengti atgal.

Šiandien dar ir tas ketvirtadienis, kai suvoki, jog dar tris straipsnius į priekį rašysi „iš reikalo”, rašymą „iš malonumo” pakeis stiprus keptuvės smūgis į rodomąją kompiuterio sritį „vaizduoklį”. Taigi, šiandien ta diena, kai turėjau kažką parašyti sau… arba parašyti sau. Ne iš reikalo.

Pakeliui į darbą galvojau apie stereotipus. Žinote tą anekdotą apie „išsišokėlį” „BMW”, kuris buvo apspjautas vien dėl to, kad štai sau netikėtai stovėjo priparkuotas teisingai ir tokiu būdu tapo išsišokėliu kitų „Baisia Mundrų W” tarpe? Tai puikus pavyzdys į stereotipus kitaip, iš tų pusės, kurie mėgaujasi vienu ar kitu susiformavusiu automobilio įvaizdžiu.

Tai toli gražu ne pirmas ir ne antras kartas, kuomet rašau apie stereotipus: jau rašiau ir apie neigiamą pusę, ir apie „susiek vairuotoją ir automobilį”, ir eksperimentus su klevo lapais ir „BMW” atlikinėjau… BET. Yra toks „BET”, kad visgi įtariu, kad, turbūt, yra žmonių, kurie perka viena ar kitą automobilį dėl jo turimo įvaizdžio ir pasyviai transliuojamos žinutės. Tikrai ne visi ryte atsikėlę sugalvoja, kad nori pabūti „Don Kichotais” ir nubėgę į automobilių saloną perka „BMW” „kregždę”, po to mojuoja kalavijais prieš vėjus ir visomis išgalėmis pasaulyje siekdami įrodyti, kad tai - šeimyninis automobilis, o ne „koks tais nachalo” bolidas.
Taigi, kažkaip tikiu, kad yra visai DAUG tokių, kurie būtent perka ne konkretaus gamintojo modelį, o jo įvaizdį ir stereotipą. Mėginsiu išskirti kelis esminius.

„Einu prieš sistemą”: kol jūs nekenčiate ‚bemvų‘, aš jį vairuosiu. Ir statysiu bet kaip. Ir bobutės per perėją nepraleisiu. Ir vairuosiu dviem pirštais. Ir čioles kabinsiu. Ir posūkių nerodysiu. O kodėl turėčiau? Jūs mane ir taip jau laikot nachalu: tai kam draskytis ir vargti?

„Gyvenimas pagal grafiką”, arba „Aš studentas ir man „Toytą Auris” mama paskolino, kol baigsiu universitetą. Tada pirksiu „Toyotą Avensis”, nes vis tiek šeima, į sodą, pas jos tėvus, pas mano… .Patogiau taip. O ir ekonomiška, ištverminga, sakė į servisus mažai grįžta… kaip ne sidabrinę pirksiu? Tai tik sidabrinę! O jų ir kitokių gamina? Taigi, šerife, nebauskit, perstatysiu kur galima stovėti,… studentas, supraskit…. mama paskolino”… Tai, ką esu pavadinusi „štampofkėmis” ar automobiliais be charakterio - puikiai tinka čia. Ši kategorija žmonių, turbūt, mane skaudina labiausiai, nes jų skiriamasis bruožas - frazė „man tai tik transporto priemonė” ir tada galinė sėdynė nusėta bananų žievėmis, popieriukais, tuščiais puodukais, o kišenėje seniai gyvena peliukas Džeris… Ir pirmiausia po savęs tokią netvarką palieka laikinieji naudotojai, o po to - vaikai.

„Ir į darbą, ir į sodą…” jie važiuoja ne su „Škoda”. Nepatikėsite, pasidairiusi supratau, kad čia - stabiliai gyvenančio žmogaus stereotipas, kuris siekia komforto visur ir visada. Normalaus, vokiško komforto mylėtojai tikrai turi sodą ne tokį, kokį įsivaizduojate jūs: be ridikėlių, burokėlių ir bulvių, o su darbo kambariu „sodo namelyje”, biliardo stalu rūsyje ir oranžerija ketvirtame sodo „namelio” aukšte. Tai ramaus verslininko, solidaus sodininko stereotipas, kurį išpildo „Mercedes Benz”. Per jaunas už vairo atsisėdęs pyplys atrodys kaip bolidą pavogęs iš tėčio. „Mužikiškos” išvaizdos vyriškis primins to solidaus sodininko vairuotoją - apsauginį, o moteris už vairo greičiausiai bus kažkokios privačios gydymo įstaigos skyriaus vedėja. Bet taip jau yra: nenori jaustis „pacanu” - pirk „mersą”.

„Bijau aukščio”, arba „nelakstau, bet apsidrausiu”. Pirmas dalykas, kurį apie savo automobilį šio stereotipo atstovai pasakytų - „bet jis saugiausias”, nors iš tikrųjų klausimas buvo apie kumeliukų skaičių po kapotu. Niekas jų nekaltina, neužsipuola, neklausia „kodėl”, o jie jau teisinasi. Paprastai tai „Audi A4 Avant” ir „Volvo” automobilių turėtojai. Tiesa, priešingai nei „gyventojai pagal grafiką”, jie kaip ir obelis laiku dažo rudenį, taip ir automobilius prižiūri tvarkingai ir pedantiškai, kuro korteles susidėdami pagal abėcėlę. Jie tiesiog gyvena sau ir nelabai linkę, kad jiems kažkas trukdytų: netrukdo tau, netrukdyk ir jiems.

„Išsišokėlio” stereotipas. Čia telpa visų mūsų Eleonoros, ir visi tie unikalūs bolidai ir pagaminti vienetai, kurie visiems lygiai taip pat jų siekiamybė ir baimė viename. Išsišokėliais galima pavadinti visus, kurie su kabrioletu nusiėmę stogą važiuoja žiemą pasivėžinti, kai už lango kokie - 15 (su kepure, žinoma). Čia ir tie, kurie gyvendami kaime, kur arčiausias asfaltuotas kelio ruožas yra laiptas prie „krautuvės”, turi iki maksimumo sužemintą „Nissan GTR”. Čia tie, kurie važiuoja mieste su „Honda Civic” be galinio buferio arba, nežinau, su kitos spalvos durimis ir taip važinėja kokius tris mėnesius, nes „vis dar dažau”, o išeidami iš namų rankas sukiša į tepalą, kad jos nebūtų per švarios. Čia ir tie, kurie dieduko „VAZ” paverčia meno kūriniu ir visi tie, kurie vaikystėje turėjo visą sieną, nuklijuotą plakatais, ir galiausiai randa būdą, kaip perkelti paveiksliuką į gatvę. Man - tai pati jaukiausia žmonių grupė. Kad ir kiek atrodytų juokingai kartais, tai tikra aistra, kuria jie nori didžiuotis

Patiko (0)

Rodyk draugams


Leave a Reply